BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dvasinės ekonomikos technologijos

Dvasinėje ekonomikoje nebus dirbtinų technologijų: šiuolaikinių automobilių ir traktorių, nes apskritai nebus sunkiosios pramonės; nebus visa teršiančios ir nuodijančios chemijos pramonės; nebus dujotiekių, naftotiekių ir su jais susijusio kraugeriško biznio; nebus elektrofikacijos ir kompiuterizacijos, ir žinoma nebebus šiuolaikinės piniginės sistemos, pagrįstos vien tiktai apgaule ir melu. Bet tai nereiškia, kad žmonės gyvens primityviai ir vargingai, kaip kokie pirmykščiai gyventojai, gaudantys mamutus. Iš tikro viskas yra atvirkščiai, laukinių žmonių-gyvulių būtį pasiekia tie žmonės, kurie patikėjo taip vadinamo mokslo ir technikos “progreso” idėja. Jau dabar šio “progreso”, besiremiančio evoliucijos teorija arba kitaip sakant mirties filosofija, dėka 17 % planetos gyventojų skursta ir badauja. Žmonių pasirinkusių dirbtinos ekonomikos kelią laukia badas, nepriteklius ir galiausiai kanibalizmas.
Dvasinėje ekonomikoje naudojamos natūralios, pačios tobuliausios technologijos, kurias sukūrė Aukščiausiasis Inžinierius, Visatos Protas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Allahas, Dievas Tėvas, Krišna ir t.t., galima vadinti kaip patinka. Kadangi Viešpats tobulas, tai visi jo kūriniai taip pat yra tobuli ir vargas tam, kuris nedėjo pastangų šiai tiesai suvokti. Mokslininkai materialistai viso labo tiktai mėgdžioja tobulus Dievo kūrinius ir šis gamtos kopijavimas paskutiniu metu išsivystė į naują mokslo sritį, biomimetiką, kuri ir reiškia „gamtos mėgdžiojimą“. Tačiau sąmoningas žmogus suvokia, kad nėra reikalo daryti tai kas jau padaryta. Pavyzdžiui, „mokslininkai“ paskutiniu metu giriasi, kad sugeba pagaminti fotoelementus, kurių naudingumas jau 15 % ir tokiu būdu išgauti elektros energiją. O štai natūralieji fotoelementai ir tuo pačiu metu saulės kolektoriai – žalieji augalų lapai, pagamina visa ko reikia žmogui pragyventi: maistą, vaistus, rūbus, būstą ir nepalieka jokių žalingų atliekų. Arba arklys, tobula transporto priemonė, kuri būdama gyva stengiasi išvengti mirties ir taip saugoja patį vairuotoją, o štai automobiliui visiškai tas pats, kur pakreipė, ten ir važiuoja. Nesunku suprasti kuri iš šių transporto priemonių ekonomiškesnė, tereikia palyginti jų pagaminimą ir aprūpinimą energija. Mokslininkams tikriausiai ir į galvą neatėjo mintis pagaminti traktorių, kuris galėtų dirbti ir tuo pačiu metu gaminti ekologiškas trąšas. Tačiau Akščiausiasis Inžinierius sugebėjo tai sujungti savo kūrinyje – jautyje.
Žemė – didžiulį pelną duodantis bankas. Pasėjus 1 kviečio grūdą išauga apie 100 grūdų, tai yra 10 000 % pelnas. Bėda tame, kad žmonės grūdus iškeičia į pinigus ir deda į banką už 5 % palūkanas. Gera paslauga bankininkams.
Žmonės naudojantys dvasines technologijas nežino kas yra badas ir skurdas. Gyvenant harmonijoje su Gamta ir Dievu žmonėms visko pakanka.


Rodyk draugams

Tikroji II-ojo pasaulinio karo priežastis

Gilinantis į II-ojo pasaulinio karo priežastis, galima rasti informacijos apie tai, kaip slaptosios draugijos, tokios kaip „Illuminati” ir „Kaukolė ir kaulai”, finansavusios tiek komunistinį režimą, tiek trečiąjį reichą ir pasinaudodamos pasauliniu karu sukūrė Jungtinių Tautų Organizaciją, kuri turėtų padėti įgyvendinti Naujosios Pasaulio Tvarkos viziją. Žinoma, tame yra tiesos, bet tai dar nereiškia, kad šias draugijas sukūrę asmenybės įkūnija aukščiausiąją valdžią, kad jos karus sukelia kada nori ir kur nori. Šryla Prabhupada sakė, kad taikos ir draugiškumo pasaulyje nebus tol, kol žmonės nenustos valgę savo jaunesniųjų brolių, gyvulių. Kartą viena moteris pasiskundė Prabhupadai, kad jos sūnų paėmė į Vietnamo karą. Prabhupada atsisuko ir griežtai atsakė: „Atėjo laikas atsiskaityti už karvių žudymą”.
Slaptosios draugijos nėra visagalės, tai tiktai instrumentas Aukščiausiojo Teisėjo rankoje, kurio pagalba palaikoma tvarka Visatoje. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ar Viešpats mums duos pyragų ar botagų.
Ekonomistai apskaičiavę, kad jeigu 800 000 000 žmonių atsisakytų mėsos, tai pasaulyje neliktų bado problemos. Mums reikia maistui naudoti tai, kas lengvai patenka į burną. Vaisiai, su savo įvairiausiais aromatais ir spalvomis, tiesiog prašyte prašosi į burną. Pienas ir grūdai, kaip teigia viso pasaulio šventraščiai, tai paties Viešpaties skirtas maistas. Tuo tarpu, nei vienas gyvulys nenori būti nužudytas, visi medžiojami žvėrys bėga. Skerdžiama kiaulė žviegia, žudoma karvė netgi verkia. Žmogui valgant mėsą jo širdis kietėja, kaupiasi agresija ir visa tai baigiasi tuo, kad žmonės vieni kitus išžudo, o slaptosios draugijos viso labo tiktai suorganizuoja kaip tai padaryti. Jeigu nesiliausim valgę gyvulių, tai neišvengsim ir III-ojo, ir IV-ojo ir t.t. pasaulinių karų. Tačiau jeigu ateityje gyvensim pagal Viešpaties nurodymus, tai slaptosios draugijos bus pakeistos į šventuosius išminčius ir šventuosius valdininkus. Mūsų ateitis priklauso nuo mūsų pasirinkimo.

Rodyk draugams

Žemė gali išmaitinti 150 mlrd. žmonių

1968 metais Italijos pramonės magnatas Aurelio Peccei įkūrė Romos klubą. Šis klubas turėjo identifikuoti pačias svrbiausias žmonijos problemas bei analizuojant jas globališkai pasaulio problemų kontekste, bandyti rasti alternatyvius ateities sprendimus ir kurti ateities scenarijus. 1970 metais Romos klubas įpareigojo žymaus Masačūsetso technologijos instituto (MTI) tyrinėtojų kolegiją paruošti pranešimą, kuriame pirmą kartą turėjo būti analizuojamos visos šiuolaikinės globalinės problemos. MTI tyrinėtojai, kuriems vadovavo Dennis Meadows, 1972 metais pateikė klubui savo pranešimą, kuris išleidžiamas knygos „Augimo ribos“ formoje. Dabar „Augimo ribos“ yra išverstos į daugiau nei 30 kalbų ir parduota apie 10 milijonų vienetų – tai klasika, kuri iš esmės prisidėjo prie aplinkos apsaugos judėjimo. Pranešimo išvada, bauginantis žmonių skaičiaus ir ekonomikos augimas. 1650-aisiais mųsū planetoje gyveno 0.5 milijardo žmonių, 1900 m. – 1.6 milijardo, 1970 m. – 3.6 milijardo, o 1997 m. – 5.8 milijardo žmonių. Jei šis procesas tęsis ir toliau, tai po kelerių dešimtmečių planeta turės talpinti ir išmaitinti 12 milijardų žmonių. Bet gamtos resursai ir produktų kiekis yra riboti, ariamosios žemės plotai negali būti plečiami iki begalybės ir derlingumas negali visą laiką didėti, todėl žmonijai pasiekus tam tikrą ribą, ji savaime pradės nykti. Tačiau mokslininkai transcendentalistai laikosi kitokios nuomonės. Remdamasis autoritetingais šventraščiais, Šryla Prabhupada tvirtino, kad Žemė gali išmaitinti 25 kartus daugiau žmonių nei šiandien joje gyvena, tai yra 150 milijardų. Bet kaip taip gali būti, jeigu šiandien gyvenantys 6 milijardai planetos gyventojų jau nebeišsitenka? Jau dabar milijardas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Tai paaiškinama neįtikėtino vartotojiškumo ir gobšumo, o ne žmonių kiekio augimu. Pavyzdžiui, Pasaulio banko duomenimis skirtumas tarp tų, kurie „turi“ ir tarp tų, kurie „neturi“ per pastarąjį dešimtmetį itin padidėjo. Žemo išsivystymo lygio valstybėse gyvena 40% viso pasaulio gyventojų, tačiau šių šalių bendrasis vidaus produktas 1999 m. sudarė tik 11% pasaulyje sukurto nacionalinio produkto. Ryškus kontrastas tam reiškiniui – aukšto išsivystymo valstybės, kuriose gyvena tik 15% gyventojų, tačiau jos sukuria 56% bendrojo pasaulinio nacionalinio produkto. Per pastarąjį dešimtmetį padidėjo pajamų diferenciacija ne tik tarp valstybių, bet ir valstybių viduje. Tas pats Pasaulio bankas 2002 m. paskelbė, kad 1% turtingiausių pasaulio asmenų valdo tokio pat dydžio turtą kaip 57% skurdžiausių pasaulio gyventojų. Apskaičiuota, kad jeigu kiekvienas planetos gyventojas suvartotų tiek pat, kiek vidutiniškai suvartoja vienas amerikietis, tokių poreikių tenkinimui reikėtų dar trijų tokio dydžio planetų kaip Žemė. Šie skaičiai patvirtina Prabhupados žodžius: „Žmonės sukūrė didžiulius pramoninius ir žemės ūkio kompleksus, kurie pagamina daugybę prekių ir maisto produktų, tačiau visa tai skirta vien tiktai tam, kad žmonės tenkintų savo jusles. Todėl, nepaisant milžiniškų pramonės pajėgumų, pasaulyje nuolat jaučiamas produkcijos trūkumas. To priežastis yra tai, kad visas pasaulis užpildytas vagimis. …Sutinkant su dvasinio komunizmo principais, viskas žemėje priklauso Aukščiausiajam ir žmonės turi teisę naudotis šiais turtais tiktai tada, kada jie bus paaukoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Viskas kas pasiūlyta Viešpačiui tampa prasadu (Jo malone). Nėra jokių abejonių, kad tas kuris neaukoja savo maisto Viešpačiui, yra vagis. …Tas, kuris galvoja, kad grūdai išauga dėka šiuolaikinės technikos naudojimo, pavyzdžiui traktorių, giliai klysta. Jeigu jis nuvyks su savo traktorium į dykumą ir ją suars, ten vistiek niekas neišauks. Kad ir kokių gudrybių imtūsi žmonės, jiems nedera pamiršti apie tai, kad, jeigu jie neatliks aukojimų, Žemė nustos duoti derlių. Kaip paaiškino pati Žemė, kadangi teikiamais jos maisto produktais ėmė mėgautis neatsidavę Viešpačiui žmonės, ji ėmė slėpti žemės ūkio kultūrų sėklas, kad išsaugotų jas aukojimams. Žinoma, mes nesitikim, kad ateistai patikės aukščiau aprašytu dvasiniu grūdinių kultūrų auginimo metodu, tačiau, tiki jie tuo ar ne, faktas lieka faktu: kad užauginti grūdus, neužtenka vienų žemės ūkio mašinų.“ Taigi, kokiais mokslininkais sekti, transcendentalistais ar materialistais, o gal būt patiems sumodeliuoti žmonijos ateitį, reikės spręsti kiekvienam individualiai. Linkiu gerų sprendimų.

Rodyk draugams

Iliuziniai pinigai

Legenda pasakoja, kad piktajam Ravanui pagrobus Sytą (Sėkmės deivę), Syta sukūrė iliuzinę savo antrininkę, o tai reiškia, kad Ravanui taip ir nepavyko Ja pasimėgauti. Negana to Viešpats Rama, Ravaną nubaudė mirties bausme. Šios istorijos esmė tame, kad tas kuris trokšta mėgautis Sėkmės deive arba Materialios Gamtos resursais iš tikro to padaryti niekaip negalės ir galų gale bus sunaikintas. Taip apreiškiamas Aukščiausiasis Viešpaties Teisingumas, nes tas kuris ima daugiau negu jam reikia yra kitų būtybių skriaudėjas ir už tai turi būti nubaustas. Tačiau mes galime pagalvoti, kad tai tiesiog legenda, graži pasakėlė, neturinti nieko bendra su realiu šiuolaikiniu gyvenimu. Bet ar tikrai taip yra? Pabandykime įsigilinti į šiuolaikinio žmogaus santykį su Gamta ir rasti paralelių istorijoje apie karalaitį Ramą.
Legenda pasakoja, kad gobšusis Ravana buvo įkūręs didžiulį miestą, kurio sienos, rūmai ir gyvenamieji namai buvo pastatyti iš gryno aukso. Negana to jis sumanė pastatyti laiptus į rojines planetas, kad rojiniai malonumai būtų ranka pasiekiami. Ir galiausiai jis ryžosi pavogti Motiną Sytą, kilniausią Dievo Asmens tarnaitę ir Ja mėgautis, o tai reiškia užimti Dievo padėtį.
Jeigu atidžiai pasižiūrėsime į šiuolaikinę visuomenę, tai pamatysime, kad lygiai tą patį daro ir šiuolaikiniai žmonijos lyderiai, tai yra aukso arba pinigų valdovai, o taip pat eiliniai žmonės. Jie, tai yra Centrinė Rezervų Sistema (CRS), Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir panašios organizacijos, sukaupė (apgaulės būdu) didžiąją planetos aukso dalį ir 1971 metais visiškai atsisakė aukso standarto, perėjo prie plaukiojančio valiutų kurso. Tai reiškia, kad jų leidžiami pinigai nepadengti jokiu turtu arba darbu, vadinasi – beverčiai, arba kitaip sakant – padirbti. Beveik viso pasaulio šalių Centriniai bankai, kurie nepriklauso nuo šalių vyriausybių, yra pavaldūs CRS ir TVF. Susidėlioja tvarkinga pasaulio bankų piramidė, kurios viršuje Centrinė Rezervų Sistema su savo pasauline valiuta – doleriu. Šiuo metu, 80 – 90 % viso pasaulio pinigų yra niekuo nepagrįsti ir jų masė toliau auga. Taigi, Centrinis Rezervų Bankas – didžiausias pasaulyje netikrų pinigų spausdintojas ir kreditorius. Pasaulio vyriausybės, tam kad vystyti “ekonomiką” skolinasi pinigus su procentais iš šių bankininkų , o tam, kad grąžinti skolą dar kartą skolinasi su procentais. Tokiu būdu, visas pasaulis, vis labiau ir labiau tampa skolingas. Vadinasi šiuolaikiniai pinigai – skolos pinigai. Kuo daugiau jų turim, tuo daugiau skolingi esam (šiuo metu kiekvienas lietuvis skolingas apie 4 000 litų, amerikietis apie 30 000 JAV dolerių). Tai ir yra toji pavogtoji Syta, iliuzinė Sėkmės deivė arba iliuziniai, padirbti pinigai. Tikrieji pinigai (auksas) saugojami požemiuose. Bankininkai paprasčiausiai daro biznį, o žmonės galvoja, kad čia ir yra ekonomikos vystymas, atvesiąs į šviesūjį rytojų. Pasaulio ekonomika (sveika kokybiškų prekių gamyba) byra, badaujančių ir skurstančių daugėja, lobstančių mažėja, o tie kurie išlieka tampa turtingesni ir turtingesni. Pramonė, kuri yra ne kas kita kaip aukso valdovų biznis, griauna gamtą, blogina žmonių santykius tarpusavyje ir su gamta. Dauguma žmonių patikėjo, kad taip vadinamas “ekonomikos” vystymas, mokslo ir technikos “pažanga” ir yra kelias į sėkmę, Sėkmės deivės pritraukimas. Tačiau legenda sako, kad Sėkmės deivė niekada nesitraukia nuo Dievo Asmens, visuomet Jam tarnauja. Vadinasi, tam kuris tarnauja Viešpačiui, tarnauja pati Sėkmės deivė (ateina tikri pinigai ir įvairiausi materialūs resursai). Žmogui užtenka tarnauti Aukščiausiajam ir viskas ko reikia ateis savaime. Tačiau, jeigu mes elgiamės kaip Ravana, bandome užimti Dievo padėtį, tai yra mėgaujamės Sėkmės deive arba eksploatuojame gamtą: valgome mėsą, žaidžiame su vertybiniais popieriais, naudojame centrinių bankų pinigus, vystome pramonę (ypač sunkiąją), naudojame demoniškas technologijas (elektrofikaciją, mechanizaciją, chemizaciją, internetizaciją, genų inžineriją, čipizaciją), siurbiame naftą (Žemės kraują) ir t.t., tai mūsų laukia Ravanos likimas. Taigi, tikroji sėkmė ateina pati kada žmogus užsiima tarnyste Dievui, o bandymas Ja mėgautis patiems užsibaigia mirtimi. Socialinė, ekonominė ir ekologinė pasaulio krizė, tai gyvas įrodymas to, kad žmonija netinkamai eksploatuoja gamtą. Turime liautis tai darę ir atsigręžti į Viešpaties veidą, priešingu atveju būsime sunaikinti.

Rodyk draugams

Du Gamtos pažinimo keliai

“Viskas, ką pasiekė šiuolaikinė fizika, praktiškai be formulių, bet labai glaustai išdėstyta senosios Indijos vedų knygose. Egzistavo ir egzistuoja du Gamtos pažinimo keliai. Vieną atstovauja vakarietiškasis mokslas, tai yra žinios gautos eksperimentų, įrodymų ir t.t. būdu. Kitas – Rytietiškas, tai yra žinios gautos iš išorės, ezoteriniu keliu, pavyzdžiui meditacijos būsenoj. Ezoterinės žinios negaunamos, jas žmogui duoda. Taip atsitiko, kad kažkuriam tai etape ezoterinis kelias buvo prarastas ir susiformavo kitas – nepaprastai sudėtingas ir lėtas kelias. Per paskutinį tūkstantį metų mes priėjom prie tų žinių, kurios Rytuose buvo žinomos daugiau kaip prieš 5 000 metų.”

Akademikas Akimovas,

Rusijos Gamtos Mokslų Akademija

Tą patį tvirtina ir pačios vedos. Jos sako, kad žinias galima gauti nusileidžiančių arba kylančių žinių būdu. Nusileidžiančios žinios pasiekia mus per autoritetingų mokytojų seką iš paties Aukščiausiojo Dievo Asmens. Tai yra tokie autoritetingi šventraščiai kaip Biblija, Vedos ir Koranas. Kylančios žinios, tai eksperimentinis pažinimo kelias, kuris yra nepaprastai lėtas, brangus, agresyvus(žiaurūs eksperimentai su gyvais organizmais) ir galų gale vistiek besiremiantis į nusileidžiančias žinias. Beje, nusileidžiančių žinių dėka galima pažinti tiek materialią, tiek dvasinę gamtą, o kylančių - tiktai materialią.

Rodyk draugams

Centrinių bankų valdžia


1932 m. 40% Verglio (Austrija) bendruomenės gyventojų neturėjo darbo. Bendruomenė buvo paskendus skolose. Burgomistro iniciatyva, 1932 m. bendruomenė išspausdino savo taip vadinamus “darbo čekius”, kurie buvo pririšti prie šilingo. Jais bendruomenė apmokėjo tilto ir rotušės statybą, kelių ir vandentiekio remontą, miško sodinimą. Už vietinius pinigus buvo parduodami produktai ir rūbai. Jie cirkuliavo uždaru ratu. Per metus bedarbystė Verglyje sumažėjo 25%, nors visoje Austrijoje išaugo dar 10%. Bendruomenės valiuta cirkuliaro 40 kartų greičiau už oficialiąją valiutą. Kai kurie gyventojai vietinius mokesčius stengėsi apmokėti netgi avansu. Visa tai truko 14 mėnesių ir apėmė 6 000 gyventojų. Daugiau kaip 200 Austrijos bendruomenių nusprendė sekti šiuo pavyzdžiu. Tačiau Austrijos Nacionalinis Bankas padavė ieškinį į Aukščiausiąjį teismą, apie šios alternatyvios sistemos uždraudimą ir 1933m. jos jau nebeliko.

Versta iš: http://www.nccg.ru/site.xp/050057049049124057051055124.html

Rodyk draugams

Tobula Visata

Senuosiuose vedų manuskriptuose, rašytuose prieš 5 000 metų, sakoma:
“Dievo Asmuo yra tobulas ir kadangi Jis visiškai tobulas, tai viskas, kas iš Jo kyla, taip pat ir materialusis pasaulis, yra tobula. …Viskas, kas gyva ir negyva šioje Visatoje, priklauso Viešpačiui ir yra Jo valioje. Todėl žmogus turi imti tik būtiniausius dalykus, kurie skirti jam kaip jo dalis, ir nesikėsinti į kitką,  gerai žinodamas, kam viskas priklauso. Jei žmogus taip elgsis, tai norės gyventi šimtus metų, nes tuomet jo ne veiks veiksmo ir atoveiksmio dėsnis.”
Laozi antrina:
“Manai, gali paimti į rankas Visatą ir padaryti ją tobulą?
 Netikiu, kad tai būtų įmanoma.

 Visata yra šventa.
 Negali padaryti jos dar tobulesnės.
 Jei norėsi pakeisti, tu ją pražudysi.
 Jei norėsi sulaikyti, ji išslys tau iš rankų.”

Iš to matome, kad senų senovėje gyvenę mūsų protėviai puikiausiai suvokė Visatos šventumą, tobulumą ir gyveno saikingai, harmonijoje su gamta. Šiuolaikinis mokslas, taip pat patvirtina šią mintį. Įrodyta, kad atomai, molekulės, ląstelės, audiniai, žmonių ir kitų gyvių organizmai, planetos ir netgi galaktikos yra sudėtingiausios struktūros dariniai. Natalija Bechtereva, Rusijos Mokslų Akademijos akademikė, ilgą laiką buvusi smegenų Instituto direktore, kartą pasakė: “Visą savo gyvenimą pašvenčiau pačio tobuliausio organo - žmogaus smegenų - tyrinėjimams. Ir priėjau prie išvados, kad tokio stebuklo atsiradimas be Kūrėjo, neįmanomas. Smegenų evoliucija, apie kurią kalbėjo antropologai, praktiškai nereali.”

Rodyk draugams

Vedos įspėja - centrinių bankų pinigai pavojingi…

Vedos pasakoja, kad įsikūnijęs Kalis* paprašė išskirti dar kažkokią tai gyvenamąją vietą (anksčiau jam buvo leista gyventi ten kur yra melas, apsvaigimas, geismas ir pavydas – vert. past.) ir karalius Parykšitas** atsakydamas į jo maldas leido gyventi ten kur yra aukso, nes ten kur kaupiamas auksas visuomet bus melas, apsvaigimas, geismas, pavydas ir priešiškumas (Šrimad-Bhagavatam 1.17.39). Taip Kalio įsikūnijimas tapo ekvivalentus auksui. Tai sukėlė ir toliau tebekelia nesuskaičiuojamas šio amžiaus bėdas.
O dabar atsiminkite, kad apie aukso standarto keliamą grėsmę, mus perspėja Šrimad-Bhagavatam, kuri buvo parašyta daugiau kaip prieš 5 000 metų. Kaip gi pasireiškia ši grėsmė? Kaip, daugiau nei penkių tūkstančių metų senumo pranašystes pritaikyti šiandieniniame gyvenime? Pateiksime pavyzdį.
Per visą žmonijos istoriją visos vyriausybės kaldavo savo monetas ir spausdindavo pinigus pagrystus realių vertybių, sidabro ir aukso, realiu kiekiu. Štai kas yra standartizacija. Pavyzdžiui, penkių dolerių banknotas turi kainuoti penkis dolerius auksu. Žinoma, šis standartas jau seniai užmirštas ir asignacijos spausdinamos neribotais kiekiais nepagrindžiant jų auksu. Apgaulė prasideda tada, kada gryną auksą, pavyzdžiui, aukso monetas, nustoja naudoti kaip atsiskaitymo priemonę ir jį pakeičia popieriniais pinigais. Popieriniai pinigai neatitinka tikrosios aukso atsargų vertės. Tai priveda prie dirbtinos infliacijos, nes mokėjimo priemonė jau netikra. Šita infliacija gali sukelti nesuskaičiuojamą daugybę pasekmių: pakeisti santaupų ir uždarbio vertę ir t.t.
Pridėkite prie to plačiai paplitusį neišmanymą ir painumą mokesčiuose – ir jūs gausite sistemą, puikiai pritaikytą tam, kad pavergti žmones ir laikyti toje vergijoje. Jeigu žmonės sužinotų, kaip iš tikro veikia piniginė sistema, dauguma iš jų būtų tiesiog šokiruoti. Tomas Džefersonas, 1787 metų laiške Džonui Adamsui rašė: ”Visa šita painiava ir įtampa Amerikoje jaučiama ne dėl Konstitucijos trūkumų, ne dėl garbės ir dorybingumo trūkumo, o kur kas labiau dėl visuotinio neišmanymo apie pačius pinigus, kreditų sistemą ir pinigų apyvartą”. Kitaip sakant, ekonominių ir socialinių Amerikos problemų priežastis, nesąžininga piniginė sistema. Pinigai tautą gali sukurti, bet gali ir sugriauti. Jeigu piniginė sistema sąžininga, tauta klesti. Ir atvirkščiai, jeigu sistema nesąžininga, tai nedaugelis turtėja daugumos sąskaita.
Dar prieš kelis šimtus metų žmonės saugodavo savo auksą pas juvelyrus - kurie už specialų mokestį padėdavo jį į savo saugyklas, o aukso savininkui išduodavo raštelį. Po to žmonės, už prekes ir paslaugas, mainydavosi šitais rašteliais kaip pinigais. Tačiau, reikalaujama buvo tiktai nedidelė saugomo aukso dalis, todėl juvelyrai į apyvartą išleisdavo daugiau raštelių (infliacija – vert. past.) negu turėjo aukso. Tokiu būdu, dalį raštelių jie galėjo naudoti savo reikmėms arba skolinti už procentus ir netgi pasisavinti kaip papildomas pajamas. Taip didinant melagingų raštelių kiekį nuvertėdavo tikrieji. Manipuliuodamas, išleidžiamų į apyvartą, raštelių kiekiu, juvelyras pajungdavo visos bendruomenės gyvenimą savo valiai.
Mažindamas rąštelių ir pinigų kiekį apyvartoje (defliacija – vert. past.), juvelyras galėdavo sukelti depresiją ir tuo pasinaudodamas padidinti savo sąskaitą ir užgrobti kažkienotai nousavybę. Didindamas raštelių kiekį, jis galėdavo stimuliuoti ekonomiką ir padaryti savo bendruomenę klestinčia. Kaip matome, bet kokį pinigų pakaitalą, panašų į popierinius banknotus, galima laikyti sąžiningu tiktai tada, kada jis tiksliai atstoja tikrus pinigus.
Amerikos ekonominių problemų priežastis, įdinga, nepagrystų atitinkamu aukso kiekiu banknotų, leidyba. Tai įprasta, šiuolaikinių “auksadarbių”, tai yra Federalinių Rezervų su savo Federalinių Rezervų Banknotais, bankinės sistemos praktika. Atsiminkite, kas parašyta ant kupiūros: “I.O.U”,- tai yra: “Aš jums skolingas”. Tai skola. Išmokėti skolą kita skola neįmanoma. Skola turi būti išmokėta kažkuotai vertingu – auksu arba sidabru. Tokiu būdu pavadinimas “Federalinių Rezervų Banknotas” (angl.- “Federal Reserve Note”) – faktiškai didžiulis melas, nes šitie banknotai neatstovauja to ką turi atstovauti, tai yra tam tikro aukso kiekio.
Iš esmės šiuo metu egzistuoja tik dvi ekonominės sistemos. Viena – tai barteris, o kita – kreditas. Barteris – tai paprasčiausi mainai, lygiaverčiais daiktais. Auksinių ir sidabrinių monetų naudojimas, taip pat barteris. Mainų prekyboje taip pat buvo naudojama karvės, druska, arbata, tabakas, ir opiumas. Tačiau pinigai neegzistuoja savaime. Jais gali būti kažkastai vertingo arba jie tą vertę turi tinkamai atstovauti. O štai kreditą neįmanoma nei pamatuoti, nei pačiupinėti. Tai tiesiog idėja, išreikšta įrašu buhalterijos knygoje. Materialios vertybės sukuriamos darbu, keičiamu arba į vertybes, arba į kažkatai, kas turi vertę rinkoje. Kreditas nėra nei tai, nei tai.
Taigi, kreditas yra kažkastai tokio psichologiško, įsivaizduojamo, nes jis paremtas vien tiktai žmonių pasitikėjimu. Priklausomai nuo kreditą valdančiųjų planų, įrašų buhalterijos knygose dėka galima manipuliuoti jo verte. Federalinių Rezervų Banko, Niujorke išleistos knygos „Kaip palaikyti mūsų pinigų sveikatą” 12 psl. pasakyta: „Federalinių Rezervų Sistemos (angl. Federal Reserve System) darbas pagrystas kreditu”. Bet kreditas, tai dar nevertybės.
Toki santykiai nusistovėjo maždaug prieš 200 metų, kada Amšelis Rotšildas (1743-1812) įvedė ekonominės ir politinės sistemų priklausomumo ne nuo piliečių, o nuo bankininkų, turinčių savų interesų, principą. Tai buvo daroma nuosekliai, gerai apgalvotais politiniais ir ekonominiais manevrais, kurių tikslas, „Centrinio Banko” įsteigimas beveik kiekvienoje pasaulio šalyje. To pasekmėje, visi tie kurie įeina į Centrinio banko sistemą, valdo viso pasaulio ekonomiką. Daugelis galvoja, kad šios galingos bankininkų klikos strateginis tikslas – centralizuotos pasaulio vyriausybės, kurią jie pilnai galėtų kontroliuoti, įkūrimas. Tai supratę, jūs pamatysite, kad politikai, lyderiai ir šiaip žmonės – visi priklauso nuo politinių šių bankininkų, o ne nuo vyriausybių, sprendimų. Bankininkai valdo netgi vyriausybes.
Centriniai bankai turi teisę spausdinti pinigus kiekvienoje šalyje, kurioje jie įsteigti. Būtent iš šių bankų vyriausybės skolinasi pinigus, kad galėtų mokėti skolas ir toliau gyventi. Todėl spausdinti pinigai – tai skolos pinigai. Jie neturi vidinės vertės, nes napagrysti auksu ir išspausdinti apskaičiavus būsimas vyriausybės skolas. Visa tai skatina melagingos ekonomikos vystymą, kurios sąlygomis visi, tame tarpe ir vyriausybė, gyvena į skolą. Taigi, JAV vyriausybei, deja, - bankrotas, todėl jinai skolinasi pinigus iš Centrinio Banko, žinomo kaip Federalinių Rezervų Bankas (angl. Federal Reserve Bank). Šiuo metu nacionalinė skola yra daugiau kaip 4 trilijonai dolerių (2007.12.8 JAV nacionalinė skola buvo 9 trilijonai 170 milijardų dolerių, tai yra kiekvienas amerikietis buvo skolingas $30.191 – vert. past.), kuriuos vyriausybė pasiskolino iš Federalinių Rezervų Banko ir jo įstaigų. Didžioji šios skolos dalis – procentai, kurie kiekvieną dieną auga ir kuriuos vyriausybė, o tiksliau Amerikos mokesčių mokėtojai, turi sumokėti Federalinių Rezervų Bankui. Išmokėti tokią skolą – sudėtingiausia užduotis. Federalinių Rezervų primti sprendimai nacionalinės skolos atžvilgiu, bet kuriuo momentu gali sukelti permainų bangą šalyje. Štai taip vyriausybė priversta paklusti Federalinių Rezervų Banko, kuris veikia greičiau kaip asmeninė bankininkų valdoma įmonė, o ne kaip valstybinė, diktatui.
Šiandien Federalinių Rezervų politika valdo infliaciją ir defliaciją. Jo pareiga nustatyti ir palaikyti „pirminio kreditavimo sumą“, kuri „padeda“ stimuliuoti ekonomiką ir valdyti jos augimą. Jie gali didinti arba mažinti pinigų masę, pirkdami arba parduodami JAV vertybinius popierius ir reikalaudami, kad bankai - centrinio banko nariai – didintų arba mažintų pinigų kiekį, kurį turi būti sukaupę. Federaliniai Rezervai turi ir kitokias pareigas, kurios daro didžiulį poveikį ekonominiam nacijos gyvenimui ir tokiu būdu veikia netgi kitų šalių ekonomiką.
1910 m. lapkričio 22 d. svarbiausi skirtingų šalių bankininkai, naktį, slaptai, traukiniu iš Hobokeno (Nju-Džersio valstija) išvįko į Džekill salą (Džordžijos valstija) tam, kad sukurti tai, kas šiandien žinoma kaip Federalinių Rezervų Sistema. Jų planas buvo apeiti JAV Konstituciją, kuri nurodinėjo jiems pinigų srautus reguliuoti tam tikru būdu. Pavyzdžiui, JAV Konstitucijos 8 skyriaus 1 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad tiktai Kongresas „turi teisę kaldinti monetas ir reguliuoti pinigų vertę“. Negana to dešimto JAV Konstitucijos skyriaus, 1 straipsnyje pasakyta: „Nei vienoje valstijoje negali būti naudojamos kitokios mokėjimo priemonės, kaip tiktai auksinės ir sidabrinės monetos“. JAV Kodekso 12 straipsnyje įrašyta, kad „laikinos teisėtos Jungtinių Valstijų mokėjimo priemonės turi būti leidžiamos tiktai kaip Jungtinių Valstijų aukso ir sidabro monetų atitikmuo“. Ir dar anksčiau, 1792 metais Kongresas savo „Įstatymu apie monetų kalimą“ nustatė dolerio vertę sidabro ir aukso monetose.
Ir nežiūrint į tai, 1913 metais, Kongresas, priimdamas „Federalinių Rezervų Įstatymą“ (angl. Federal Reserve Act) atidavė savo konstitucinę teisę kalti monetas ir reguliuoti pinigų apytaką Federaliniams Rezervams, tai yra, praktiškai, atidavė valdymą užsienio bankininkams. Po šio įvykio Federaliniai Rezervai ėmė spausdinti popierinius pinigus. Nuo 1914 iki 1963 metų Federalinių Rezervų banknotai nebuvo laikomi pinigais arba doleriais. Tiesiog ant 5 dolerių kupiūros buvo užrašyta: „Įteikėjui reikalaujant, Jungtinės Amerikos Valstijos iš karto išmokės 5 dolerius“ (angl. “The United States of America will pay to the bearer on demand Five Dollars”). O taip pat: „Šitas banknotas yra visuomeninių ir asmeninių mokėjimų priemonė ir laisvai keičiamas į teisėtas mokėjimo priemones JAV finansų ministerijoje arba bet kuriame Federalinių Rezervų Banke“ (angl. “This note is legal tender for all debts public and private and is redeemable in lawful money at the United States Treasury or at any Federal Reserve Bank”).
1963 metais Federalinių Rezervų Sistema pradėjo spausdinti naujus banknotus ant kurių jau nebuvo šito įsipareigojimo, o senuosius ėmė išiminėti iš apyvartos. Atsisakius pažado išmokėti auksu arba sidabru banknotų turėtojui pareikalavus, federalinė vyriausybė, kartu su Federaliniais Rezervais, sugriovė piniginę sistemą ir pakeitė ją kažkuo tai kitu.
Išoriškai šis įvykis neatrodė taip jau sensacingai, o daugumai žmonių ši paslaptis nesuprantama ir šiandien. Tačiau kai kas suprato, ką visa tai reiškia.
Trečiasis JAV prezidentas, Tomas Džefersonas (1743-1826), perspėjo: „Jeigu amerikiečiai kada nors leis asmeniniams bankams valdyti pinigų masę, tai infliacijos ir defliacijos dėka šie bankai ir korporacijos pasisavins visą jų nuosavybę ir vieną dieną amerikiečių vaikai pabus benamiais toje pačioje šalyje, kurią užkariavo jų protėviai“.
Nors Džefersonas ir nebuvo pranašu, tačiau jis labai aiškiai matė tai kas mūsų laukia ateityje. Jau pačioje šios šalies egzistavimo aušroje bankininkai stengėsi įkurti centrinį banką. Ryšium su tuo, septintasis JAV prezidentas, Endriu Džeksonas (1767-1845), pareiškė: „Įžūlus šito banko bandymas valdyti vyriausybę, nuopuolis, kurio priežastis jo veikla, yra nekas kita kaip pirmieji požymiai tos ateities, kuri laukia amerikiečių tautos, jeigu ji leis save apgauti ir sutiks su šio banko buvimu ir kitų panašių įstaigų įkūrimu. Jeigu žmonės suprastų kokia nesąžininga yra mūsų piniginė ir bankinė sistema, čia tuojau pat prasidėtų revoliucija!“
Amerikos istorijos pirmieji karai turėjo daug priežasčių, tarp kurių įpatingą vietą užima bankininkų primesti principai. Anglija stengėsi atimti iš kolonijų teisę spausdinti savo pinigus. Bendžaminas Franklinas (1706-1790), 1763 metais lankydamasis Anglijoje pabrėžė, kad priežastis to, kad kolonijos klesti, tuo tarpu kada Anglija paskendusi didžiulėje nacionalinėje skoloje ir bedarbystėje, yra tai, kad kolonijos leidžia tam tikrą pinigų kiekį, kuris neviršija prekybos ir pramonės poreikių.
Po šio įvykio Centrinis Anglijos Bankas (Centrinis Anglijos Bankas įkurtas 1694 m. – vert. past.) privertė Didžiosios Britanijos Parlamentą priimti įstatymą, draudžiantį kolonijoms leisti savus pinigus. Tokiu būdu, bankininkai ėmė kontroliuoti visą kolonijų turtą. Vėliau Bendžaminas Franklinas rašė, kad praėjus metams po įstatymo įvedimo, kolonijinių miestų gatves užpildė bedarbiai ir prasidėjo chaosas.
Už JAV Banko sukūrimą daugiausiai už visus kovojo Aleksandras Hamiltonas (1755-1804). Šitas bankas turėjo tapti savotiška užsienio bankininkų agentūra. Tačiau Tomas Džefersonas, Bendžaminas Franklinas ir kiti valstybės vadovai buvo ryžtingai nusistatę prieš. Beje, po Franklino mirties, Hamiltonas papirko daugumą kongresmenų ir 1791 metais Aukščiausiajam JAV bankui jie suteikė ypatingas privilegijas. Pralaimėjęs šį mūšį, Džefersonas pasakė, kad jo manymu, mūsų laisvei tokios bankinės įstaigos yra pavojingesnės net už reguliariąją armiją. Jos sukuria piniginę aristokratiją, kuri visiškai nesiskaito su vyriausybe. Reikia atimti iš bankų teisę leisti pinigus ir atiduoti Kongresui ir liaudžiai, kuriems iš tikro ji ir priklauso.
Aukščiausiojo JAV banko privilegijos išsilaikė dvidešimt metų, iki 1811-ųjų. Po to buvusių kolonijų kontrolė tapo Anglijos Banko geismo objektu. Šitie pasikėsinimai tęsėsi iki pačios revoliucijos ir tapo viena iš 1812 metų karo priežasčių.
Sekančius 100 metų tarptautiniai bankininkai nuolat stengėsi paimti į savo rankas JAV valdymo vairą, bet visada sutikdavo pasipriešinimą. Avraamas Linkolnas (1809-1865), šešioliktas JAV prezidentas buvo vienas iš tų, kuris priešinosi bankininkų įsigalėjimui. Jis sakė, kad piniginė valdžia engia tautą taikiu laikotarpiu ir ruošia sąmokslą prieš ją išbandymų dienomis. Šita valdžia despotiškesnė už monarchiją, įžūlesnė už autokratiją, egoistiškesnė už biurokratiją. Ji paskelbia liaudies priešu bet ką, kas tiktai išdrįsta suabejoti jos metodais arba atskleisti jos nusikaltimus.
Įdomu tai, kad 1913 metais, kada buvo priimtas Federalinių Rezervų Įstatymas apie Federalinių Rezervų Banko sukūrimą, vyriausybė priėmė ir 16-ąją Konstitucijos pataisą, kuri reiškė pajamų mokesčio įvedimą. Pajamų mokesčio „įnašai“ plaukia į JAV mokesčių inspekciją (angl. Internal Revenue Servise), kuri veikia kaip asmeninė agentūra renkanti mokesčius Federaliniams Rezervams. Šios Tarnybos įkūrėjai pastatė save į mokesčių rinkėjų padėtį, kurie, vesdami savo ekonominę politiką, ne tiktai spausdina pinigus ir kontroliuoja vyriausybę, bet ir pasisavina piliečių nuosavybę. Be to, už savo pinigus bankininkai supirko didžiąją dalį masinės informacijos priemonių, pajungė savo valiai švietimą, kultūrą, radiją ir televizijos tinklus. Jie maitina mus tokia informacija, kuri sukuria mumyse, jiems naudingą, nuomonę apie pasaulį. Taip jie pajungė sau didžiąją mūsų filosofijos dalį, požiūrį į gyvenimą ir netgi patį kasdieninį gyvenimą.
Nėra ko ir kalbėti, kad mus supa šimtai informacijos ir dezinformacijos šaltinių. Iš to kas turi įvykti ateityje, jie mums pasakoja tai, kas reikalinga siauro bankininkų ir jų giminaičių rato sąmokslui įgyvendinti. Kai kas kalba, kad bankininkai pakeis visus pinigus viena tarptautine valiuta. Po to pereis prie tarptautinių debetinių kortelių, kuriomis aprūpins kiekvieną žmogų. Šitose kortelėse bus įtaisyti kompiuteriniai čipai, saugantys informaciją apie visą jūsų gyvenimą. Centrinis kompiuteris seks visus jūsų veiksmus. Po to jie nueis dar toliau, korteles pakeisdami mikroschemomis, įaugintomis po jūsų rankos oda. Ir tada, neturėdami šitos įaugintos mikroschemos, jūs negalėsite atlikti nei vieno sandorio. Be bankininkų žinios jūs negalėsit atlikti jokio asmeninio sandorio, atsiskaityti grynaisiais ir netgi padovanoti dovanos giminaičiams ar draugams. Be banko ir mikroschemos rankoje jūs negalėsite gyventi. Mokesčius iš jūsų sąskaitos jie ims automatiškai ir netgi galės pasisavinti visas santaupas, o jūs būsit bejėgis jiems sukliudyti. Jūs jau neturėsite nei asmeninio gyvenimo, nei elementarių teisių. Jūs turėsite tapti arba lojaliu pasaulinės vyriausybės, tai yra, aš norėjau pasakyti, pasaulinio banko, Naujos Pasaulio Tvarkos, piliečiu - arba disidentu, gyvenančiu po žeme ar aukštai kalnuose. Šitas scenarijus, kaip pamatysime, taip pat išpranašautas vedų literatūroje. Čia yra apie ką pagalvoti.
Kodėl aš apie visa tai rašau? Nors vedų literatūra gali tiktai užsiminti, kas ir dėl kokių priežasčių įvyks Kali-jugoje***, mes turime žiūrėti į tai plačiau ir aiškiai suprasti, kaip visa tai vystysis. Aš atkreipiu į tai jūsų dėmesį. Šiuo atveju, tiktai viename Srimad-Bhagavatam tekste pasakyta, kad Kalio įsikūnijimui buvo leista apsigyventi sankaupose ir tapti aukso ekvivalentu ir kad kartu su sukauptu auksu visuomet bus melas, apsvaigimas, geismas, pavydas ir priešiškumas. Visa tai gerai matyti, netgi jeigu į paskutinių šimtmečių pinigų ir ekonomikos valdymo istoriją pasižiūrėsime gana paviršutiniškai. Štai kaip netgi pats mažiausias, suvoktas, vedų perspėjimas, gali rasti patį plačiausią ir giliausią pritaikymą ir padaryti didelį poveikį mūsų gyvenimui, visuomenės ekonomikai, politikai ir netgi visos planetos gerbūviui. Mums derėtų atkreipti dėmesį į šiuos perspėjimus ir pasistengti pasiruošti ilgam išbandymų periodui, apie kurį kalba vedos.
Kalbant apie vedų pranašystes ir perspėjimus, aš daugiau nesigilinsiu į smulkmenas ir nepasakosiu apie tai, kaip jos išsipildė ir pildosi mūsų akyse. Dažniausiai tai tiesiog akivaizdu, tereikia peržiūrėti žinias bet kuriame laikraštyje. Be to aš prašau skaitytojų, kad į tai kas pasakyta senovinėse pranašystėse jie pasižiūrėtų dėmesingai ir rimtai. Ir kada mes apžvelgsime jas visas, mums taps suprantama bendra įvykių, kurie dar ilgai klostysis vystantis Kali-jugai, kryptis.

*Kalis (Kali) – Bedievystės, vaidų ir veidmainystės įsikūnijimas. Labai panašus į Dadžalį – musulmonų tradicijoje ir Belzebubą, Antikristą – krikščionių tradicijoje.

**Parykšitas (Parikšit) – Visos Žemės planetos imperatorius, valdęs prieš 5 000 metų.

***Kali-juga (Kali-yuga) – Kali amžius, tai paskutinis iš 4 nuolat besikeičiančių amžių. Jis trunka 432 000 metų ir prasidėjo daugiau kaip prieš 5 000 m. Tai vaidų ir veidmainystės amžius. Aukso amžius (Satya-yuga) trunka 1 728 000 m., sidabro amžius (Treta-yuga) – 1 296 000 m. ir vario amžius (Dvapara-yuga) 864 000 metų.

Versta iš: Стивен Кнапп «Ведические предсказания. Новый взгляд в будущее»

Rodyk draugams