BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vedos įspėja - centrinių bankų pinigai pavojingi…

Vedos pasakoja, kad įsikūnijęs Kalis* paprašė išskirti dar kažkokią tai gyvenamąją vietą (anksčiau jam buvo leista gyventi ten kur yra melas, apsvaigimas, geismas ir pavydas – vert. past.) ir karalius Parykšitas** atsakydamas į jo maldas leido gyventi ten kur yra aukso, nes ten kur kaupiamas auksas visuomet bus melas, apsvaigimas, geismas, pavydas ir priešiškumas (Šrimad-Bhagavatam 1.17.39). Taip Kalio įsikūnijimas tapo ekvivalentus auksui. Tai sukėlė ir toliau tebekelia nesuskaičiuojamas šio amžiaus bėdas.
O dabar atsiminkite, kad apie aukso standarto keliamą grėsmę, mus perspėja Šrimad-Bhagavatam, kuri buvo parašyta daugiau kaip prieš 5 000 metų. Kaip gi pasireiškia ši grėsmė? Kaip, daugiau nei penkių tūkstančių metų senumo pranašystes pritaikyti šiandieniniame gyvenime? Pateiksime pavyzdį.
Per visą žmonijos istoriją visos vyriausybės kaldavo savo monetas ir spausdindavo pinigus pagrystus realių vertybių, sidabro ir aukso, realiu kiekiu. Štai kas yra standartizacija. Pavyzdžiui, penkių dolerių banknotas turi kainuoti penkis dolerius auksu. Žinoma, šis standartas jau seniai užmirštas ir asignacijos spausdinamos neribotais kiekiais nepagrindžiant jų auksu. Apgaulė prasideda tada, kada gryną auksą, pavyzdžiui, aukso monetas, nustoja naudoti kaip atsiskaitymo priemonę ir jį pakeičia popieriniais pinigais. Popieriniai pinigai neatitinka tikrosios aukso atsargų vertės. Tai priveda prie dirbtinos infliacijos, nes mokėjimo priemonė jau netikra. Šita infliacija gali sukelti nesuskaičiuojamą daugybę pasekmių: pakeisti santaupų ir uždarbio vertę ir t.t.
Pridėkite prie to plačiai paplitusį neišmanymą ir painumą mokesčiuose – ir jūs gausite sistemą, puikiai pritaikytą tam, kad pavergti žmones ir laikyti toje vergijoje. Jeigu žmonės sužinotų, kaip iš tikro veikia piniginė sistema, dauguma iš jų būtų tiesiog šokiruoti. Tomas Džefersonas, 1787 metų laiške Džonui Adamsui rašė: ”Visa šita painiava ir įtampa Amerikoje jaučiama ne dėl Konstitucijos trūkumų, ne dėl garbės ir dorybingumo trūkumo, o kur kas labiau dėl visuotinio neišmanymo apie pačius pinigus, kreditų sistemą ir pinigų apyvartą”. Kitaip sakant, ekonominių ir socialinių Amerikos problemų priežastis, nesąžininga piniginė sistema. Pinigai tautą gali sukurti, bet gali ir sugriauti. Jeigu piniginė sistema sąžininga, tauta klesti. Ir atvirkščiai, jeigu sistema nesąžininga, tai nedaugelis turtėja daugumos sąskaita.
Dar prieš kelis šimtus metų žmonės saugodavo savo auksą pas juvelyrus - kurie už specialų mokestį padėdavo jį į savo saugyklas, o aukso savininkui išduodavo raštelį. Po to žmonės, už prekes ir paslaugas, mainydavosi šitais rašteliais kaip pinigais. Tačiau, reikalaujama buvo tiktai nedidelė saugomo aukso dalis, todėl juvelyrai į apyvartą išleisdavo daugiau raštelių (infliacija – vert. past.) negu turėjo aukso. Tokiu būdu, dalį raštelių jie galėjo naudoti savo reikmėms arba skolinti už procentus ir netgi pasisavinti kaip papildomas pajamas. Taip didinant melagingų raštelių kiekį nuvertėdavo tikrieji. Manipuliuodamas, išleidžiamų į apyvartą, raštelių kiekiu, juvelyras pajungdavo visos bendruomenės gyvenimą savo valiai.
Mažindamas rąštelių ir pinigų kiekį apyvartoje (defliacija – vert. past.), juvelyras galėdavo sukelti depresiją ir tuo pasinaudodamas padidinti savo sąskaitą ir užgrobti kažkienotai nousavybę. Didindamas raštelių kiekį, jis galėdavo stimuliuoti ekonomiką ir padaryti savo bendruomenę klestinčia. Kaip matome, bet kokį pinigų pakaitalą, panašų į popierinius banknotus, galima laikyti sąžiningu tiktai tada, kada jis tiksliai atstoja tikrus pinigus.
Amerikos ekonominių problemų priežastis, įdinga, nepagrystų atitinkamu aukso kiekiu banknotų, leidyba. Tai įprasta, šiuolaikinių “auksadarbių”, tai yra Federalinių Rezervų su savo Federalinių Rezervų Banknotais, bankinės sistemos praktika. Atsiminkite, kas parašyta ant kupiūros: “I.O.U”,- tai yra: “Aš jums skolingas”. Tai skola. Išmokėti skolą kita skola neįmanoma. Skola turi būti išmokėta kažkuotai vertingu – auksu arba sidabru. Tokiu būdu pavadinimas “Federalinių Rezervų Banknotas” (angl.- “Federal Reserve Note”) – faktiškai didžiulis melas, nes šitie banknotai neatstovauja to ką turi atstovauti, tai yra tam tikro aukso kiekio.
Iš esmės šiuo metu egzistuoja tik dvi ekonominės sistemos. Viena – tai barteris, o kita – kreditas. Barteris – tai paprasčiausi mainai, lygiaverčiais daiktais. Auksinių ir sidabrinių monetų naudojimas, taip pat barteris. Mainų prekyboje taip pat buvo naudojama karvės, druska, arbata, tabakas, ir opiumas. Tačiau pinigai neegzistuoja savaime. Jais gali būti kažkastai vertingo arba jie tą vertę turi tinkamai atstovauti. O štai kreditą neįmanoma nei pamatuoti, nei pačiupinėti. Tai tiesiog idėja, išreikšta įrašu buhalterijos knygoje. Materialios vertybės sukuriamos darbu, keičiamu arba į vertybes, arba į kažkatai, kas turi vertę rinkoje. Kreditas nėra nei tai, nei tai.
Taigi, kreditas yra kažkastai tokio psichologiško, įsivaizduojamo, nes jis paremtas vien tiktai žmonių pasitikėjimu. Priklausomai nuo kreditą valdančiųjų planų, įrašų buhalterijos knygose dėka galima manipuliuoti jo verte. Federalinių Rezervų Banko, Niujorke išleistos knygos „Kaip palaikyti mūsų pinigų sveikatą” 12 psl. pasakyta: „Federalinių Rezervų Sistemos (angl. Federal Reserve System) darbas pagrystas kreditu”. Bet kreditas, tai dar nevertybės.
Toki santykiai nusistovėjo maždaug prieš 200 metų, kada Amšelis Rotšildas (1743-1812) įvedė ekonominės ir politinės sistemų priklausomumo ne nuo piliečių, o nuo bankininkų, turinčių savų interesų, principą. Tai buvo daroma nuosekliai, gerai apgalvotais politiniais ir ekonominiais manevrais, kurių tikslas, „Centrinio Banko” įsteigimas beveik kiekvienoje pasaulio šalyje. To pasekmėje, visi tie kurie įeina į Centrinio banko sistemą, valdo viso pasaulio ekonomiką. Daugelis galvoja, kad šios galingos bankininkų klikos strateginis tikslas – centralizuotos pasaulio vyriausybės, kurią jie pilnai galėtų kontroliuoti, įkūrimas. Tai supratę, jūs pamatysite, kad politikai, lyderiai ir šiaip žmonės – visi priklauso nuo politinių šių bankininkų, o ne nuo vyriausybių, sprendimų. Bankininkai valdo netgi vyriausybes.
Centriniai bankai turi teisę spausdinti pinigus kiekvienoje šalyje, kurioje jie įsteigti. Būtent iš šių bankų vyriausybės skolinasi pinigus, kad galėtų mokėti skolas ir toliau gyventi. Todėl spausdinti pinigai – tai skolos pinigai. Jie neturi vidinės vertės, nes napagrysti auksu ir išspausdinti apskaičiavus būsimas vyriausybės skolas. Visa tai skatina melagingos ekonomikos vystymą, kurios sąlygomis visi, tame tarpe ir vyriausybė, gyvena į skolą. Taigi, JAV vyriausybei, deja, - bankrotas, todėl jinai skolinasi pinigus iš Centrinio Banko, žinomo kaip Federalinių Rezervų Bankas (angl. Federal Reserve Bank). Šiuo metu nacionalinė skola yra daugiau kaip 4 trilijonai dolerių (2007.12.8 JAV nacionalinė skola buvo 9 trilijonai 170 milijardų dolerių, tai yra kiekvienas amerikietis buvo skolingas $30.191 – vert. past.), kuriuos vyriausybė pasiskolino iš Federalinių Rezervų Banko ir jo įstaigų. Didžioji šios skolos dalis – procentai, kurie kiekvieną dieną auga ir kuriuos vyriausybė, o tiksliau Amerikos mokesčių mokėtojai, turi sumokėti Federalinių Rezervų Bankui. Išmokėti tokią skolą – sudėtingiausia užduotis. Federalinių Rezervų primti sprendimai nacionalinės skolos atžvilgiu, bet kuriuo momentu gali sukelti permainų bangą šalyje. Štai taip vyriausybė priversta paklusti Federalinių Rezervų Banko, kuris veikia greičiau kaip asmeninė bankininkų valdoma įmonė, o ne kaip valstybinė, diktatui.
Šiandien Federalinių Rezervų politika valdo infliaciją ir defliaciją. Jo pareiga nustatyti ir palaikyti „pirminio kreditavimo sumą“, kuri „padeda“ stimuliuoti ekonomiką ir valdyti jos augimą. Jie gali didinti arba mažinti pinigų masę, pirkdami arba parduodami JAV vertybinius popierius ir reikalaudami, kad bankai - centrinio banko nariai – didintų arba mažintų pinigų kiekį, kurį turi būti sukaupę. Federaliniai Rezervai turi ir kitokias pareigas, kurios daro didžiulį poveikį ekonominiam nacijos gyvenimui ir tokiu būdu veikia netgi kitų šalių ekonomiką.
1910 m. lapkričio 22 d. svarbiausi skirtingų šalių bankininkai, naktį, slaptai, traukiniu iš Hobokeno (Nju-Džersio valstija) išvįko į Džekill salą (Džordžijos valstija) tam, kad sukurti tai, kas šiandien žinoma kaip Federalinių Rezervų Sistema. Jų planas buvo apeiti JAV Konstituciją, kuri nurodinėjo jiems pinigų srautus reguliuoti tam tikru būdu. Pavyzdžiui, JAV Konstitucijos 8 skyriaus 1 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad tiktai Kongresas „turi teisę kaldinti monetas ir reguliuoti pinigų vertę“. Negana to dešimto JAV Konstitucijos skyriaus, 1 straipsnyje pasakyta: „Nei vienoje valstijoje negali būti naudojamos kitokios mokėjimo priemonės, kaip tiktai auksinės ir sidabrinės monetos“. JAV Kodekso 12 straipsnyje įrašyta, kad „laikinos teisėtos Jungtinių Valstijų mokėjimo priemonės turi būti leidžiamos tiktai kaip Jungtinių Valstijų aukso ir sidabro monetų atitikmuo“. Ir dar anksčiau, 1792 metais Kongresas savo „Įstatymu apie monetų kalimą“ nustatė dolerio vertę sidabro ir aukso monetose.
Ir nežiūrint į tai, 1913 metais, Kongresas, priimdamas „Federalinių Rezervų Įstatymą“ (angl. Federal Reserve Act) atidavė savo konstitucinę teisę kalti monetas ir reguliuoti pinigų apytaką Federaliniams Rezervams, tai yra, praktiškai, atidavė valdymą užsienio bankininkams. Po šio įvykio Federaliniai Rezervai ėmė spausdinti popierinius pinigus. Nuo 1914 iki 1963 metų Federalinių Rezervų banknotai nebuvo laikomi pinigais arba doleriais. Tiesiog ant 5 dolerių kupiūros buvo užrašyta: „Įteikėjui reikalaujant, Jungtinės Amerikos Valstijos iš karto išmokės 5 dolerius“ (angl. “The United States of America will pay to the bearer on demand Five Dollars”). O taip pat: „Šitas banknotas yra visuomeninių ir asmeninių mokėjimų priemonė ir laisvai keičiamas į teisėtas mokėjimo priemones JAV finansų ministerijoje arba bet kuriame Federalinių Rezervų Banke“ (angl. “This note is legal tender for all debts public and private and is redeemable in lawful money at the United States Treasury or at any Federal Reserve Bank”).
1963 metais Federalinių Rezervų Sistema pradėjo spausdinti naujus banknotus ant kurių jau nebuvo šito įsipareigojimo, o senuosius ėmė išiminėti iš apyvartos. Atsisakius pažado išmokėti auksu arba sidabru banknotų turėtojui pareikalavus, federalinė vyriausybė, kartu su Federaliniais Rezervais, sugriovė piniginę sistemą ir pakeitė ją kažkuo tai kitu.
Išoriškai šis įvykis neatrodė taip jau sensacingai, o daugumai žmonių ši paslaptis nesuprantama ir šiandien. Tačiau kai kas suprato, ką visa tai reiškia.
Trečiasis JAV prezidentas, Tomas Džefersonas (1743-1826), perspėjo: „Jeigu amerikiečiai kada nors leis asmeniniams bankams valdyti pinigų masę, tai infliacijos ir defliacijos dėka šie bankai ir korporacijos pasisavins visą jų nuosavybę ir vieną dieną amerikiečių vaikai pabus benamiais toje pačioje šalyje, kurią užkariavo jų protėviai“.
Nors Džefersonas ir nebuvo pranašu, tačiau jis labai aiškiai matė tai kas mūsų laukia ateityje. Jau pačioje šios šalies egzistavimo aušroje bankininkai stengėsi įkurti centrinį banką. Ryšium su tuo, septintasis JAV prezidentas, Endriu Džeksonas (1767-1845), pareiškė: „Įžūlus šito banko bandymas valdyti vyriausybę, nuopuolis, kurio priežastis jo veikla, yra nekas kita kaip pirmieji požymiai tos ateities, kuri laukia amerikiečių tautos, jeigu ji leis save apgauti ir sutiks su šio banko buvimu ir kitų panašių įstaigų įkūrimu. Jeigu žmonės suprastų kokia nesąžininga yra mūsų piniginė ir bankinė sistema, čia tuojau pat prasidėtų revoliucija!“
Amerikos istorijos pirmieji karai turėjo daug priežasčių, tarp kurių įpatingą vietą užima bankininkų primesti principai. Anglija stengėsi atimti iš kolonijų teisę spausdinti savo pinigus. Bendžaminas Franklinas (1706-1790), 1763 metais lankydamasis Anglijoje pabrėžė, kad priežastis to, kad kolonijos klesti, tuo tarpu kada Anglija paskendusi didžiulėje nacionalinėje skoloje ir bedarbystėje, yra tai, kad kolonijos leidžia tam tikrą pinigų kiekį, kuris neviršija prekybos ir pramonės poreikių.
Po šio įvykio Centrinis Anglijos Bankas (Centrinis Anglijos Bankas įkurtas 1694 m. – vert. past.) privertė Didžiosios Britanijos Parlamentą priimti įstatymą, draudžiantį kolonijoms leisti savus pinigus. Tokiu būdu, bankininkai ėmė kontroliuoti visą kolonijų turtą. Vėliau Bendžaminas Franklinas rašė, kad praėjus metams po įstatymo įvedimo, kolonijinių miestų gatves užpildė bedarbiai ir prasidėjo chaosas.
Už JAV Banko sukūrimą daugiausiai už visus kovojo Aleksandras Hamiltonas (1755-1804). Šitas bankas turėjo tapti savotiška užsienio bankininkų agentūra. Tačiau Tomas Džefersonas, Bendžaminas Franklinas ir kiti valstybės vadovai buvo ryžtingai nusistatę prieš. Beje, po Franklino mirties, Hamiltonas papirko daugumą kongresmenų ir 1791 metais Aukščiausiajam JAV bankui jie suteikė ypatingas privilegijas. Pralaimėjęs šį mūšį, Džefersonas pasakė, kad jo manymu, mūsų laisvei tokios bankinės įstaigos yra pavojingesnės net už reguliariąją armiją. Jos sukuria piniginę aristokratiją, kuri visiškai nesiskaito su vyriausybe. Reikia atimti iš bankų teisę leisti pinigus ir atiduoti Kongresui ir liaudžiai, kuriems iš tikro ji ir priklauso.
Aukščiausiojo JAV banko privilegijos išsilaikė dvidešimt metų, iki 1811-ųjų. Po to buvusių kolonijų kontrolė tapo Anglijos Banko geismo objektu. Šitie pasikėsinimai tęsėsi iki pačios revoliucijos ir tapo viena iš 1812 metų karo priežasčių.
Sekančius 100 metų tarptautiniai bankininkai nuolat stengėsi paimti į savo rankas JAV valdymo vairą, bet visada sutikdavo pasipriešinimą. Avraamas Linkolnas (1809-1865), šešioliktas JAV prezidentas buvo vienas iš tų, kuris priešinosi bankininkų įsigalėjimui. Jis sakė, kad piniginė valdžia engia tautą taikiu laikotarpiu ir ruošia sąmokslą prieš ją išbandymų dienomis. Šita valdžia despotiškesnė už monarchiją, įžūlesnė už autokratiją, egoistiškesnė už biurokratiją. Ji paskelbia liaudies priešu bet ką, kas tiktai išdrįsta suabejoti jos metodais arba atskleisti jos nusikaltimus.
Įdomu tai, kad 1913 metais, kada buvo priimtas Federalinių Rezervų Įstatymas apie Federalinių Rezervų Banko sukūrimą, vyriausybė priėmė ir 16-ąją Konstitucijos pataisą, kuri reiškė pajamų mokesčio įvedimą. Pajamų mokesčio „įnašai“ plaukia į JAV mokesčių inspekciją (angl. Internal Revenue Servise), kuri veikia kaip asmeninė agentūra renkanti mokesčius Federaliniams Rezervams. Šios Tarnybos įkūrėjai pastatė save į mokesčių rinkėjų padėtį, kurie, vesdami savo ekonominę politiką, ne tiktai spausdina pinigus ir kontroliuoja vyriausybę, bet ir pasisavina piliečių nuosavybę. Be to, už savo pinigus bankininkai supirko didžiąją dalį masinės informacijos priemonių, pajungė savo valiai švietimą, kultūrą, radiją ir televizijos tinklus. Jie maitina mus tokia informacija, kuri sukuria mumyse, jiems naudingą, nuomonę apie pasaulį. Taip jie pajungė sau didžiąją mūsų filosofijos dalį, požiūrį į gyvenimą ir netgi patį kasdieninį gyvenimą.
Nėra ko ir kalbėti, kad mus supa šimtai informacijos ir dezinformacijos šaltinių. Iš to kas turi įvykti ateityje, jie mums pasakoja tai, kas reikalinga siauro bankininkų ir jų giminaičių rato sąmokslui įgyvendinti. Kai kas kalba, kad bankininkai pakeis visus pinigus viena tarptautine valiuta. Po to pereis prie tarptautinių debetinių kortelių, kuriomis aprūpins kiekvieną žmogų. Šitose kortelėse bus įtaisyti kompiuteriniai čipai, saugantys informaciją apie visą jūsų gyvenimą. Centrinis kompiuteris seks visus jūsų veiksmus. Po to jie nueis dar toliau, korteles pakeisdami mikroschemomis, įaugintomis po jūsų rankos oda. Ir tada, neturėdami šitos įaugintos mikroschemos, jūs negalėsite atlikti nei vieno sandorio. Be bankininkų žinios jūs negalėsit atlikti jokio asmeninio sandorio, atsiskaityti grynaisiais ir netgi padovanoti dovanos giminaičiams ar draugams. Be banko ir mikroschemos rankoje jūs negalėsite gyventi. Mokesčius iš jūsų sąskaitos jie ims automatiškai ir netgi galės pasisavinti visas santaupas, o jūs būsit bejėgis jiems sukliudyti. Jūs jau neturėsite nei asmeninio gyvenimo, nei elementarių teisių. Jūs turėsite tapti arba lojaliu pasaulinės vyriausybės, tai yra, aš norėjau pasakyti, pasaulinio banko, Naujos Pasaulio Tvarkos, piliečiu - arba disidentu, gyvenančiu po žeme ar aukštai kalnuose. Šitas scenarijus, kaip pamatysime, taip pat išpranašautas vedų literatūroje. Čia yra apie ką pagalvoti.
Kodėl aš apie visa tai rašau? Nors vedų literatūra gali tiktai užsiminti, kas ir dėl kokių priežasčių įvyks Kali-jugoje***, mes turime žiūrėti į tai plačiau ir aiškiai suprasti, kaip visa tai vystysis. Aš atkreipiu į tai jūsų dėmesį. Šiuo atveju, tiktai viename Srimad-Bhagavatam tekste pasakyta, kad Kalio įsikūnijimui buvo leista apsigyventi sankaupose ir tapti aukso ekvivalentu ir kad kartu su sukauptu auksu visuomet bus melas, apsvaigimas, geismas, pavydas ir priešiškumas. Visa tai gerai matyti, netgi jeigu į paskutinių šimtmečių pinigų ir ekonomikos valdymo istoriją pasižiūrėsime gana paviršutiniškai. Štai kaip netgi pats mažiausias, suvoktas, vedų perspėjimas, gali rasti patį plačiausią ir giliausią pritaikymą ir padaryti didelį poveikį mūsų gyvenimui, visuomenės ekonomikai, politikai ir netgi visos planetos gerbūviui. Mums derėtų atkreipti dėmesį į šiuos perspėjimus ir pasistengti pasiruošti ilgam išbandymų periodui, apie kurį kalba vedos.
Kalbant apie vedų pranašystes ir perspėjimus, aš daugiau nesigilinsiu į smulkmenas ir nepasakosiu apie tai, kaip jos išsipildė ir pildosi mūsų akyse. Dažniausiai tai tiesiog akivaizdu, tereikia peržiūrėti žinias bet kuriame laikraštyje. Be to aš prašau skaitytojų, kad į tai kas pasakyta senovinėse pranašystėse jie pasižiūrėtų dėmesingai ir rimtai. Ir kada mes apžvelgsime jas visas, mums taps suprantama bendra įvykių, kurie dar ilgai klostysis vystantis Kali-jugai, kryptis.

*Kalis (Kali) – Bedievystės, vaidų ir veidmainystės įsikūnijimas. Labai panašus į Dadžalį – musulmonų tradicijoje ir Belzebubą, Antikristą – krikščionių tradicijoje.

**Parykšitas (Parikšit) – Visos Žemės planetos imperatorius, valdęs prieš 5 000 metų.

***Kali-juga (Kali-yuga) – Kali amžius, tai paskutinis iš 4 nuolat besikeičiančių amžių. Jis trunka 432 000 metų ir prasidėjo daugiau kaip prieš 5 000 m. Tai vaidų ir veidmainystės amžius. Aukso amžius (Satya-yuga) trunka 1 728 000 m., sidabro amžius (Treta-yuga) – 1 296 000 m. ir vario amžius (Dvapara-yuga) 864 000 metų.

Versta iš: Стивен Кнапп «Ведические предсказания. Новый взгляд в будущее»

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. Anonimas:

    Ko purkstauti ir nervuotis, jei Kali juga numatyta Viespaties planuose - tai periodiskai pasikartojantis reiksinys, numatytas visatos tvarkoje. Bandysite ar bandote jo isvengti ar ji pakeisti? Nepavyks - tai dievo desnis pagal jus ir nepuskite pries veja - plauciai per silpni.

  2. [...] dvasineekonomika.blogas.lt Vedos įspėja – centrinių bankų pinigai pavojingi… [...]

Rašyti komentarą